Straipsniai

ŽMONIŲ, TURINČIŲ PSICHIKOS SUTRIKIMŲ, SAVARANKIŠKUMO RAIŠKA

1. 1. Savarankiškumo raiškos samprata

Dar senovės graikų mokslininkai bei filosofai Sokratas, Platonas, Aristotelis išsamiai ir visapusiškai pagrindė savarankiškumo reikšmę. Vėliau apie tai pasisakė F. Rablė, M. Montenis, T. Kampanela. Jie išanalizavę mokymą bei auklėjimą niūrioje viduramžių epochoje, reikalavo mokyti vaiką savarankiškumo, ugdyti kritiškai mąstantį žmogų.
V.Rajeckas (1985), savo darbuose nurodo, kad „formuojant <...> savarankiškumą kaip asmenybės savybę ir įgūdžius savarankiškam darbui, būtina sudaryti tokias sąlygas, kurios savaime paskatintų juos savarankiškai veikti. Anot minėto autoriaus (1999), tik per savarankiškos veiklos plėtotę galimas realus <...> individualizavimas.
Pasak Laužiko J.(1997) savarankiškumas tai „gebėjimas veiklą ir elgesį derinti su įsitikinimais ir siekti užsibrėžtų tikslų be kitų įsikišimo bei pagalbos. <...> Iš esmės savarankiškumo savybė būdinga žmogaus prigimčiai, tačiau jos raida daug priklauso nuo ugdymo ir veiklos pobūdžio".
Remiantis našlaičių ir tėvų globos netekusių vaikų savarankiško gyvenimo įgūdžių programa (2007) savarankiškas gyvenimas apibūdinamas kaip „savo būsto, maisto, profesinio ir darbinio užimtumo bei kitų svarbių poreikių tenkinimas". Suprantama, kad čia kalbama apie psichikos ligų nepaliesto žmogaus savarankišką gyvenimą, tačiau būtina pažymėti, kad savarankiškumas lygiai taip pat svarbus psichikos sutrikimų turintiems žmonėms. Jis yra gyvenimo pagrindas, leidžiantis sėkmingai integruotis į visuomenę. Todėl lavinant psichikos ligonių savarankiškumą, reikalingas nuoseklumas, svarbu atsižvelgti į asmens interesus ir poreikius, patį procesą organizuoti kūrybiškai, įtraukiant į jį asmenis iš jo artimiausios aplinkos. Deja, mūsų visuomenėje iki šiol tebevyrauja nuomonė, kad psichikos sutrikimus turintys žmonės nebegali gyventi be nuolatinės priežiūros bei globos ir kad jų veiklą būtina riboti.
Europos socialinės chartijos 15 straipsnyje įtvirtinta, jog Europos Sąjungos valstybės, siekdamos užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta neįgaliųjų asmenų, nepaisant amžiaus ir negalios pobūdžio bei kilmės, teisė į savarankiškumą. Šalys įsipareigoja, „visų pirma imtis reikiamų priemonių, kad būtų užtikrintas neįgaliųjų asmenų konsultavimas, mokymas ir profesinis rengimas, kur tai įmanoma, bendrų įstaigų sistemoje, o jei nėra galimybių - naudojantis specializuotų valstybinių ar privačių įstaigų pagalba" (Europos Sąjungos chartija 1995). Savarankiško gyvenimo gebėjimų lavinimas garantuoja neįgaliojo socialinę integraciją. Gebėjimai ugdomi namuose, reabilitacijos, socialinės paramos, ugdymo, darbo, sporto įstaigose ir organizacijose, panaudojant skirtingas priemones ir tenkinant įvairius poreikius priklausomai nuo negalios pobūdžio, sunkumo laipsnio, neįgaliojo amžiaus ir pan. Kaip tvirtina Dembinskas A., būtina siekti psichikos ligonių optimalaus savarankiško funkcionavimo lygio, „kad jie galėtų sėkmingai prisitaikyti, rastų pasitenkinimą jų pačių pasirinktoje aplinkoje su minimalia specialistų pagalba <...>, kas padėtų žmonėms keistis ir / arba keisti aplinką, kurioje jie gyvena, mokosi ir dirba (Dembinskas A. 2003).
Remiantis tuo kas pasakyta, galima teigti, kad savarankiškumo gebėjimai vienodai svarbūs ir būtini tiek sveikiesiems, tiek psichikos sutrikimus turintiems asmenims. Jų formavimuisi būtina sudaryti tinkamas galimybes, kurios skatintų būti atitinkamų situacijų, veiklų dalyviu, o suteiktos žinios ir suformuluoti įgūdžiai padėtų suprasti gyvenimo iššūkius, galinčius kelti pavojų jų sveikatai, saugumui.

1. 2. Savarankiškumo įgūdžių formavimo uždaviniai

Mūsų visuomenėje dėl susiformavusios klaidingos nuomonės, psichikos sutrikimus turintys žmonės, net ir sulaukę vyresnio amžiaus, dažniausia tebegyvena su savo tėvais ar globėjais. Aplinkoje, kurioje nepasitikima sergančiųjų sugebėjimais, nesudaromos sąlygos pagal galimybes įgyti žinių ir įgūdžių, neįmanomas savarankiškas gyvenimas. Tokie žmonės, neatsižvelgiant į tai kiek jiems metų, nesugeba tvarkyti savo buitį, sveikai gyventi, maitintis ir mokėti suteikti sau pirmąją pagalbą, tai yra būti kuo mažiau priklausomiems nuo aplinkinių. Autoriai Astapovičienė E., Liaudanskienė V., Vilūnienė A. (2003) išskiria šiuos savarankiško gyvenimo įgūdžių formavimo uždavinius:
- ugdyti darbo veiklai naudingus asmenybės bruožus (darbštumą, tvarkingumą, paslaugumą);
- ugdyti higienos įpročius;
- lavinti aplinkos ir ryšio su ja suvokimą;
- padėti integruotis į socialinį gyvenimą;
- padėti motyvuotai rinktis būsimą veiklą, darbą.
Savarankiško gyvenimo įgūdžių formavimas, pasak autorių, yra „praktinio pobūdžio mokymas. Jis natūraliai praplečia <...> gyvenimo pažinimo ribas, skatina pažinti ne tik save, bet ir aplinką, tuo pačiu užtikrindamas asmenybės raidą" (Astapovičienė E. ir kt. 2003). Formuojant vientisą savarankiškumo įgūdžių sistemą būtina nuolat tvirtinti tuos pačius įgūdžius įvairiose situacijose ir veiklose. Asmenys, pažeisti psichikos ligos, turėtų gauti pagalbą, atitinkančią jo negalios pobūdį ir savarankiškumo laipsnį.

1. 3. Savarankiško gyvenimo įgūdžių kategorijos

„Gyvenimo įgūdžiai - tai gebėjimai prisitaikyti visuomenėje ir elgtis pozityviai, individų gebėjimas veiksmingai susidoroti su kasdieninio gyvenimo poreikiais ir problemomis; tai tokie gebėjimai, kurie jauniems žmonėms padeda išlaikyti psichikos sveikatą ir pasitikėjimą savo jėgomis, kai jie susiduria su gyvenimo realijomis"(Gyvenimo įgūdžių ugdymas. Programa. 2003).
Savarankiško gyvenimo įgūdžiai - tai vienas iš svarbiausių gyvenimo kokybės veiksnių, tai asmens gebėjimas pasirūpinti savimi, buitimi ir savo gyvenimo sąlygomis. Juos galima skirstyti į kasdieninio gyvenimo įgūdžius, socialinio bendravimo įgūdžius, mokymosi ir darbo įgūdžius, savęs priežiūros įgūdžius ir būsto ir pinigų valdymo įgūdžius.
Kasdieninio gyvenimo įgūdžiai yra reikalingi įprastiems kasdieniniams darbams atlikti: apsipirkti maisto parduotuvėse, pasigaminti maisto, susitvarkyti namus, išsiskalbti ir atlikti smulkų drabužių remontą, smulkius namų remonto darbus, planuoti išlaidas ir pajamas, organizuoti ir planuoti laisvalaikį. Kasdieninio gyvenimo įgūdžių formavimas turi būti grindžiamas humaniškumo, demokratiškumo, vaizdumo, sistemingumo ir perimamumo principais. Žinios ir įgūdžiai turi atitikti konkretaus asmens gebėjimus ir interesus. Čia labai svarbu pabrėžti tvarkingumo, tikslumo, švaros, rūpestingumo svarbą, atskleisti darbo vertingumą ir prasmę, sudaryti sąlygas patirti džiaugsmą ir malonumą, gerai atlikus patikėtą darbą.
Socialinio bendravimo įgūdžiai - tai gebėjimas užmegzti ir palaikyti santykius su kitais žmonėmis ir efektyvaus bendravimo nuostatų formavimas. Jie apima bendravimo, jausmų raiškos, geros emocinės sveikatos palaikymo, sprendimo priėmimo, šeimyninio gyvenimo santykių ir kitus socialinio bendravimo įgūdžius. Socialinio bendravimo įgūdžių atstatymas (sirgusiems ilgesnį laiko tarpą, dažniausia būna pažeisti) yra viena iš sėkmingos adaptacijos visuomenėje prielaidų. Socialinių ryšių kokybė tiesiogiai priklauso nuo anksčiau įgytų bendravimo gebėjimų, po ligos bendravimo įgūdžius būtina vystyti ir stiprinti. Kadangi psichikos sutrikimus turintiems asmenims būdinga žema savivertė, nepasitikėjimas (o tai gali būti kliūtimi atstatant ir užmezgant socialinius ryšius) būtina skatinti stipriąsias savybes, suteikti galimybę atsiskleisti kūrybiškumui ir saviraiškai. Tokiais atvejais gali būti labai naudingos psichologinės pagalbos paslaugos, kas padėtų adekvačiai reikšti savo jausmus, sustiprinti savireguliacijos gebėjimus, koreguoti savo elgesį.
Mokymosi ir darbo įgūdžiai - tai pagalba įsidarbinant, darbo paieška, asmeninių kompetencijų ir trūkumų įvertinimas, bendravimas darbo ir mokymosi aplinkoje.
Psichikos ligos neišvengiamai tampa didele ekonomine našta, stipriai slegiančia tiek sutrikimus turinčius asmenis, tiek šeimos narius ar visuomenę. Vienas reikšmingiausių ekonominės naštos veiksnių - ne tik sumažėjęs darbingumas, bet ir neigiamas darbdavių nusistatymas psichikos sutrikimų turinčių asmenų įdarbinimo atžvilgiu. „Darbas neįgaliesiems suteikia pastovumo, pagerina savijautą, todėl sumažėtų laiko, praleidžiamo gulint ligoninėje, trukmė. Valstybei daug naudingiau turėti dirbančius piliečius, nei gulinčius ligoninėje" - teigė "Globalios iniciatyvos Psichiatrijoje" projektų vadovė H. Varnienė. Tačiau iki šiol nepaisant valstybės teikiamų subsidijų bei mokesčių lengvatų įmonėse tokių žmonių įdarbinimo mastas mažėja.
Norint psichikos sutrikimų turinčius asmenis integruoti kaip visaverčius visuomenės narius, darbo pradžioje labai svarbu atsižvelgti į jų individualius poreikius. Čia svarbi tarpinė grandis - psichikos sveikatos srityje dirbantys specialistai, padedantys psichikos sveikatos paslaugų vartotojams išsilaikyti darbo rinkoje. Jų pareiga padėti atstatyti prarastus arba įgyti naujus darbo įgūdžius. Asmenims reikalinga sudaryti atitinkančias darbo sąlygas: sutrumpintas darbo laikas, individualus tempas, nepamaininis darbas, palanki emocinė aplinka ir kita.
Savęs priežiūros įgūdžiai apima įgūdžius, kurie skatina fizinės ir emocinės sveikatos vystimąsi: asmens higieną, sveiką gyvenseną, alkoholio, narkotikų, tabako vartojimo prevenciją, psichikos sveikatą ir atsparumą, lytiškumą ir lytinius santykius, vertybes.
Sėkmingas savęs priežiūros įgūdžių formavimas labai daug priklauso nuo jau turimų įgūdžių, nuo susiformavusių vertybių, nuo to kiek naujieji įgūdžiai susiję su anksčiau įgytaisiais ir nuo aplinkos, kurioje jie formuojami. Labai svarbu suteikti ne tik teorinių žinių, tačiau ir surasti galimybes naudoti sveikos gyvensenos principus realiame gyvenime. Sveika gyvensena - tai sveika ir subalansuota mityba, gera fizinė sveikata, žalingų įpročių atsisakymas, tinkamas miego ir poilsio rėžimas, gebėjimas atpažinti ligos simptomus ir laiku kreipimasis pagalbos į specializuotas sveikatos įstaigas. Remiantis našlaičių ir tėvų globos netekusių vaikų savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo programa (2007) galima teigti, kad įpročių formavimesi labai svarbu tęstinumas ir pastovumas, o vertybių formavimąsi skatina tinkama aplinka ir pozityvus socialinis elgesys. Programoje, kaip savęs priežiūros sudedamoji dalis išskiriama savisaugos įgūdžiai. Tai žinios, kaip apsisaugoti nuo įvairių rizikingų ir kenksmingų veiksnių.
Būsto ir pinigų valdymo įgūdžiai reikalingi, kad asmuo sėkmingai prisitaikytų prie visuomenės, sugebėtų planuoti savo pajamas ir išlaidas, savarankiškai galėtų susimokėti mokesčius, susipažintų su finansinių įstaigų paslaugomis, reikalui esant sugebėtų išsinuomoti butą ir palaikyti tinkamus santykius su buto šeimininkais ar kitais nuomininkais.
Apibendrinant galima pasakyti, kad psichikos sutrikimus turintiems asmenims būdingas silpnesnis psichikos atsparumas, jie lengviau pažeidžiami psichologiškai, dauguma neturi konstruktyvių socialinių įgūdžių. Tai lemia jų sudėtingesnę socialinę adaptaciją, nesugebėjimą užmegzti ilgalaikių ryšių, dažnai stokoja išorės paramos šaltinių (šeimos, giminaičių, draugų). Visi savarankiško gyvenimo įgūdžiai yra gyvenimo pagrindas ir jų formavimas turi būti grindžiamas humaniškumo, demokratiškumo, sistemingumo ir perimamumo principais.

1. 4. Savarankiško gyvenimo įgūdžių formavimo ypatumai

Mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Psichosocialinės, profesinės ir socialinės reabilitacijos bei socialinės paslaugos psichikos neįgaliesiems" (2009) metu pažymėta, kad „savarankiško gyvenimo įgūdžiai apima dalykų, labiausiai reikalingų gyvenime įsisavinimą, kad asmuo savo kasdieniniame gyvenime taptų nepriklausomas. Šių įgūdžių įgijimas ypač svarbus, siekiant <...> užsiėmimų metu išugdyti didesnį asmenų savarankiškumą, jų pasitikėjimą savimi". Vykdomas savarankiškumo gebėjimų atkūrimas bei lavinimas privalo prasidėti nuo veiklos, išsiaiškinant asmenybės stiprybes, t.y. paciento motyvacijos, pajėgumo ir galimybių nustatymu. Visi žmonės, neišskiriant ir psichikos sutrikimų turinčių asmenų, turi pranašumų, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį teikiant pagalbą. Stipriąsias savybes galima pastebėti išstudijavus anksčiau pasitaikiusias problemas, o taip pat paciento stipriųjų savybių galima rasti ir jam artimoje aplinkoje.
Siekiant sumažinti socialinės integracijos kliūtis, ypatingą reikšmę turi santykiai tarp paciento ir paslaugų teikėjo, labai svarbu pastarojo pasirengimas ir darbo kokybė. Sugebėjimas įsijausti į kitą žmogų, jo baimės, skausmo, pykčio ar išgyvenimų supratimas „be galo juos guodžia, kadangi leidžia peržengti žmogaus vienatvės barjerus ir nors trumpai dalyvauti kito žmogaus gyvenimo realybėje" (Sutton C. 1999).
Į savarankiškumo gebėjimų formavimo procesą būtina įtraukti ir šeimos narius. Tėvų ar giminaičių teigiamų jausmų rodymas, paramos teikimas ir padrąsinimas, turimų gebėjimų įvertinimas padeda atkurti ir stiprina pasitikėjimą savimi ir savo jėgomis, skatina kūrybiškumą, padeda atsiskleisti jų vidiniam potencialui. Meilės ir pagarbos rodymas tenkina jų svarbiausius psichologinius poreikius ir stiprina stabilumo ir saugumo jausmus.
Siekiant palengvinti asmens, turinčio psichikos sutrikimų, integraciją į visuomenę, būtini praktiniai užsiėmimai (užimtumo terapija), kuriuose didžiausias dėmesys turi būti skiriamas savarankiško gyvenimo įgūdžių įtvirtinimui.
Apibendrinant galima teigti, kad siekiant optimalaus savarankiško asmens funkcionavimo visuomenėje rezultatų, gebėjimų atkūrimas ir lavinimas privalo prasidėti nuo veiklos, kurios tikslas - išsiaiškinti asmens stiprybes ir unikalumą, o jas plėtojant galimi maksimaliai tvarūs pokyčiai. Proceso organizavime privalo dalyvauti bendruomenės institucijos, psichikos sveikatos specialistai, šeimos ir patys asmenys, turintys psichikos sutrikimų.

Naudota literatūra:
1. Astapovičienė E., Liaudanskienė V., Vilūnienė A. Savarankiškumo formavimas buityje. Vilnius, 2003.
2. Bakk A., Grunewald K. Globa: knyga apie žmones su intelekto negalia. Vilnius: Avicena, 1997.
3. Sutton C. Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija. VU Specialiosios psichologijos laboratorija, 1999.
4. Carter R., Golant S. K. Pagalba sergančiajam psichikos liga. - Vilnius: Ženevos iniciatyva psichiatrijoje, 2002.
5. Dembinskas A. Psichiatrija. Vaistų žinios. Vilnius, 2003 (pasinaudota antriniu šaltiniu Anthony ir kt., 1983).
6. Gyvenimo įgūdžių ugdymas. Programa. Rengėjai ir sudarytojai: Bulotaitė L., Gudžinskienė V. Vilnius, 2003.
7. Laužikas J. Rinktiniai raštai. III tomas, Kaunas, Šviesa 1997.
8. Nemanytė M. Konferencija „Įveikti diskriminaciją psichikos sveikatoje". Klubo „13 ir Ko" žinios. 2007, Nr. 3 (37).
9. Našlaičių ir tėvų globos netekusių vaikų savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo programos įgyvendinimo rekomendacijos. Vilnius, 2007.
10. Rajeckas V. Mokymo organizavimas. Vilnius, 1999.
11. Mokslinė-praktinė konferencija „Psichosocialinės, profesinės ir socialinės reabilitacijos bei socialinės paslaugos psichikos neįgaliesiems" internetinė prieiga:
http://www.lspzgb.lt/images/user/kvietimas(7).doc

SKI II kurso magistrantė
Daividija Kvietkienė