Straipsniai

PAGALBA, TEIKIAMA VAIKŲ RAIDOS SUTRIKIMŲ REABILITACIJOS TARNYBOJE

Vaikai su negalia bei šeimos, kuriose jie gyvena, sudaro nemažą mūsų visuomenės dalį, kuriai itin reikalinga socialinė pagalba. Juk šeima, auginanti nepilnametį neįgalųjį, susiduria su ekonominėmis, socialinėmis, psichologinėmis ir sveikatos problemomis. Neįgalaus vaiko auginimas - sudėtingas ir varginantis išmėginimas, todėl yra būtina specializuota pagalba. Vaikui, turinčiam raidos sutrikimą reikalingas kompleksinis raidos įvertinimas ir įvairių specialistų darbas.
Todėl šio straipsnio tikslas - trumpai supažindinti su Vaikų raidos sutrikimų reabilitacijos tarnyba (toliau ART), jos paskirtimi, teikiamomis paslaugomis. Plačiau atpariama socialinio darbuorojo veikla šioje tarnyboje.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Europos šalių, tokio pobūdžio pagalba teikiama ankstyvosios reabilitacijos tarnybose. Ankstyvosios reabilitacijos tarnybos (ART) Lietuvoje pradėtos steigti patvirtinus Valstybinę sutrikusio vystymosi vaikų sveikatos programą (1996). Šiuo metu Lietuvoje veikia 35 ankstyvosios reabilitacijos tarnybos.
Specialistų nuomone, itin svarbu kuo ankščiau nustatyti vaiko raidos sutrikimą. Ankstyva raidos sutrikimo ar jo rizikos diagnostika įgalina pradėti teikti kompleksinę medicininę, pedagoginę, psichologinę ir socialinę pagalbą. Pastaruoju metu plačiai pripažįstamas faktas, kad ankstyvieji vaikystės patyrimai yra labai svarbūs tolimesnei vaiko raidai ir socializacijai. Žinoma, kad svarbiausi yra pirmieji treji vaiko gyvenimo metai, kadangi šiuo laikotarpiu intensyviausiai vystosi smegenys. Nors vaikai ir turi kai kurių vystymosi skirtumų, individualių ypatybių, visi jie vystosi ta pačia seka. Visi jie nueina tuos pačius vystymosi etapus (Muchina, 1988). L. Mikulėnaitės ir J. Petrulytės (1998) teigimu, būtent šiuo laikotarpiu pradėjus gydymą, geriausiai išvystomos vaiko potencialios galimybės, sukuriamos optimalios sąlygos vaikui su socialine rizika, pasiekiama gera vaikų su negalia integracija į visuomenę. Vaikams, kurie turi raidos sutrikimų arba rizikos veiksnių sutrikimams išryškėti, dažniausiai reikia įvairių specialistų teikiamos kompleksinės pagalbos (medicininės, ugdomosios, socialinės, psichologinės), taip pat šių vaikų šeimoms būtina parama ir palaikymas, informacija apie vaiko negalę, pagalbos būdus ir pan.
Ankstyvoji reabilitacijos tarnyba (ART) - specializuota asmens sveikatos priežiūros įstaiga, teikianti kompleksinę pagalbą vaikams, turintiems raidos sutrikimų, arba didelę jų tikimybę, bei šių vaikų šeimoms, taip pat siekiant sumažinti neįgalumą ir padėti vaikui integruotis į visuomenę. Vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos (VRSAR) paslauga - tai asmens sveikatos priežiūros paslauga, užtikrinanti ankstyvą vaikų raidos sutrikimų išaiškinimą, ankstyvą kompleksinę pagalbą vaikams su raidos sutrikimais, jų tėvams ar globėjams. Šios paslaugos prioritetine tvarka teikiamos vaikams iki 4 m. Vyresni (iki 7 m.) vaikai, nelankantys ugdymo įstaigos, taip pat gali gauti ambulatorines kompleksines paslaugas. Šios paslaugos teikiamos ankstyvojo amžiaus vaikams, turintiems psichologinės, motorinės ir socialinės raidos sutrikimų ir jų rizikos faktorių, bei šių vaikų tėvams (globėjams), (Vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos paslaugų organizavimo principai, 2000, Nr. 728). Ankstyvoji reabilitacija - kompleksinė paslauga šeimai, auginančiai vaiką su psichologinės ir socialinės raidos sutrikimais, bei jų rizika, teikiama siekiant sumažinti neįgalumą ir padėti vaikui integruotis į visuomenę.
Pagrindinis ART tikslas - kuo anksčiau nustatyti vaiko raidos sutrikimus, vykdyti šių sutrikimų ir tokių vaikų invalidumo profilaktiką, sutrikusios raidos vaikų kompleksinę reabilitaciją ir jų integravimą į visuomenę bei į švietimo sistemą. Raidos sutrikimų rizikos grupei priskiriami vaikai, turintys neurologinių, psichomotorinio vystymosi problemų, mažo svorio ir neišnešioti, priklausantys socialinės rizikos šeimoms (alkoholizmas, narkomanija ar kitos priklausomybės, skurdas šeimoje turi didelę įtaką raidai) ar jau gimę su nustatytais sutrikimais (Vaikų raidos sutrikimai, 2003).
Daugelyje tarnybų dirba skirtingų specialistų komanda: vystymosi pediatras, logopedas - specialusis pedagogas, kineziterapeutas, psichologas, socialinis darbuotojas (socialinis pedagogas), slaugytojas. Visi specialistai dirba komandiniu pagrindu. ART komandos darbo procesas - tai sisteminis, nuoseklus vieno arba kelių veiksmų pasirinkimo metodas. Tikslas - padėti vaikams ir šeimoms siekti geresnės gyvenimo kokybės. Daugelis autorių (Mielke, 1997, Pūras, 1997, Mikulėnaitė, 2005a) sutinka, jog itin svarbu, kad į komandos sudėti būtų įtraukti tėvai. Suprasdami vaiko problemą, tėvai gali tinkamai juo pasirūpinti namuose ir, padedami specialistų, pasiekti optimalių rezultatų. L. Mikulėnaitė (2005a) nurodo, kad vaiko raidos sutrikimo visiškai išgydyti neįmanoma. Reabilitacija yra ilgas ir sudėtingas procesas, kuriame dalyvauja specialistų komanda, teikianti rekomendacijų, kaip padėti vaikui. Pirmiausia, ištyrus vaiką, įvertinus vaiko raidos sutrikimų pobūdį ir specifinių intervencijų poreikį, sudaromas reabilitacijos planas, t.y. individuali ankstyvosios reabilitacijos programa, kurioje numatomi pagrindiniai gydymo tikslai. Sudarant individualią programą, svarbu atsižvelgti į stipriąsias vaiko puses, nes „tai leis atsiskleisti visoms vaiko galimybėms" įsitikinusi L. Mikulėnaitė (2005b). D. Pūras (1997) ypatingą dėmesį skiria ne tik darbui su tėvais, bet ir „tėvų apmokymui, vaiko raidos ir įgūdžių skatinimo principams, informavimui apie vaiko socialinės integracijos galimybes" (Pūras, 1997, p. 29), kadangi svarbu bendrauti ir elgtis su vaiku, atsižvelgiant į jo raidos lygį, taip pat visapusiškai lavinti jo gebėjimus. Kitaip tariant, čia didžiausias dėmesys turi būti skiriamas bendradarbiavimui tarp tėvų ir specialistų (t.p. ir socialinio darbuotojo) mokant tėvus ugdyti savo vaiką atsižvelgiant į jo raidą. Dažnai tenka taikyti kelis metodus (elgesio terapija, medikamentinis gydymas). Kokia gydymo forma geriausiai tinka, priklauso ne tik nuo vaiko amžiaus, sutrikimo laipsnio, bet ir nuo to, kaip tėvai žiūri į konkrečius pasiūlymus. Pasitaiko, kad tėvai kategoriškai atmeta kurį nors gydymo metodą, nepriima specialistų pagalbos ( Mielke, 1997).
L. Mikulėnaitė (2005b) itin akcentuoja šeimos socialinės reabilitacijos svarbą, „Šeimos socialinė reabilitacija ypač svarbi, kai atliekamas vaiko ir šeimos psichologinis konsultavimas ir psichoterapija bei šeimos psichologinė ir socialinė reabilitacija" (p. 18), teigia L. Mikulėnaitė - RUL VRC Ankstyvosios reabilitacijos skyriaus vedėja.Taigi, pabrėžiamas socialinio darbuotojo vaidmuo.
Dauguma ART specialistų tiesiogiai dirba su vaiku, o socialinis darbuotojas dirba su artimiausia vaikui aplinka - tėvais ir šeima. Ankstyvosios reabilitacijos tarnybos socialinio darbuotojo tikslas - teikti paramą šeimoms, auginančioms neįgaliuosius ar raidos sutrikimų turinčius vaikus (Bieliakaitė, 1998). Pagrindinis darbo tikslas - atkurti (jei yra nutrūkę) kliento ryšius su aplinka, padėti jam įsijungti į visuomenę, skatinti žmogų, stiprinti jo motyvaciją siekti kaip galima geresnės socialinės veiklos (Žin., 1998, Nr. 15-364).
Sveikatos priežiūros įstaigų socialinių darbuotojų veiklos sveikatos priežiūros įstaigose nuostatuose teigiama, kad "Sveikatos priežiūros įstaigos socialiniai darbuotojai - specialistai, kurių darbo paskirtis yra sustiprinti į sveikatos priežiūros įstaigą besikreipiančio ar joje besigydančio asmens prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, atnaujinti ryšius su bendruomene, padedant jam integruotis į visuomenę, ir skatinti pilnavertiškesnį asmens socialinį funkcionavimą" (Žin. 1999, Nr.432/77). Šiuo atveju, „besigydantis asmuo" yra ir neįgalus ar turintis raidos sutrikimų vaikas, besilankantis vaikų raidos reabilitacijos tarnyboje, bei jo tėvai. Kadangi, norėdamas padėti vaikui, socialinis darbuotojas į pagalbos procesą įtraukia tėvus ir šeimą.
Šeimai, auginančiai neįgalų vaiką, socialinis darbuotojas teikia emocinę ir psichologinę paramą, padeda įveikti susidariusią krizinę situaciją vaikui gimus ar augant. Parama šeimai planuojama ir teikiama, atsižvelgiant į vertinimo metu gautus rezultatus ir nustatytus, ir išreikštus šeimos poreikius ir lūkesčius (Vaikų raidos sutrikimai, 2003). Neįgalus vaikas turi lygias teises su sveikais vaikais aktyviai gyventi, vystytis, įgyti išsimokslinimą, atitinkantį jo fizines, protines galias ir pageidavimus. Todėl pirminis socialinio darbo su neįgaliu vaiku ir jo šeima tikslas - susitaikius su esama situacija padėti prisitaikyti ir įsitvirtinti kasdieniniame gyvenime.
Taip pat socialinis darbuotojas: tarpininkauja tarp sveikatos priežiūros personalo ir paciento. Sudaro individualų socialinės pagalbos vaikui, šeimai planą. Numato socialinės pagalbos konkrečias priemones ir būdus. Teikia informaciją ir konsultuoja tėvus: apie įstatymus dėl socialinių garantijų ir lengvatų; apie jų teises ir galimybes konkrečiu atveju; apie vaikui, šeimai reikalingas pagalbos įstaigas ir padeda jas pasirinkti (Žin., 1999, Nr.432/77).
Teikiant socialinę pagalbą, dėmesio centre yra ne vaiko liga ar sutrikimas, bet šie veiksniai:
• Problemos ir sunkumai, su kuriais ši šeima susiduria;
• Galimybės, kurias šeima turi;
• Pagalba, kuri gali būti suteikta.
Socialinis darbuotojas - įvertina vaiko ir jo šeimos socialinę situaciją. Organizuojant darbą su šeima socialiniam darbuotojui yra svarbus aplinkos, kurioje gyvena šeima įvertinimas, faktorių turinčių įtakos psichologinei šeimos atmosferai ištyrimas ir psichologinių bei socialinių problemų neutralizavimo plano sudarymas. Svarbu žinoti socialinius rizikos veiksnius, tad socialinis darbuotojas, norėdamas padėti šeimai, turi visapusiškai su ja susipažinti, t.y., surinkti visą informaciją apie šeimą, kad galėtų kartu su šeima ieškoti optimaliausio pagalbos būdo. Taip pat socialinis darbas yra orientuotas ne tik į šeimos problemų sprendimą, bet ir į jos stiprinimą bei ugdymą, atstatant jos vidinį potencialą daugialypių reikšmingų visuomenės funkcijų vykdymui. Ir, kaip jau minėta, išskirtinis dėmesys skiriamas darbui su tėvais, tėvystės įgūdžių lavinimui, naujų būsų bendrauti su vaiku mokymui.
Ankstyvojo amžiaus vaikai yra labai imlūs. Todėl jiems reikia sukurti tokią aplinką, kurioje vaikai randa įdomių daiktų, kuriuos galima tyrinėti. Jei vaikas yra neįgalus ar turi specialiųjų poreikių , kartu su tėvais sudaromas planas, pritaikyti veiklą taip, kad jis galėtų kuo aktyviau joje dalyvauti (Dodge, 2008). Visas tėvų ir kitų šeimos narių bendravimas su vaiku - tai nepertraukiamas socialinių įgūdžių ir emocijų ugdymas. Per pirmuosius trejus vaiko gyvenimo metus vaiko raida vyks keturiose srityse: socialinėje ir emocinėje, fizinėje, pažinimo ir kalbos. Tėvai (ir specialistai) atlieka svarbius vaidmenis skatindami vaiko raidą visais šiais aspektais. Bendradarbiaudami su šeima (tėvais), specialistai siekia nuoseklaus vaiko raidos vystymosi.

Literatūra
1. Bieliakaitė B. V. Ankstyvosios reabilitacijos tarnybų klinikos socialinio darbuotojo veiklos aprašas. Metodinės rekomendacijos. Respublikinė universitetinė ligoninė vaiko raidos centras. Vilnius, 1998.
2. Dodge D. T. Ankstyvojo amžiaus vaikų ugdymas. Vadovas tėvams. Presvika, 2008.
3. Mielke U. Geriau supraskime sunkius vaikus. Lektūra, 1997.
4. Mikulėnaitė L. Ankstyvojo amžiaus vaikų, turinčių autizmo sutrikimą, reabilitacija. Viltis, 2005, Nr. 1.
5. Mikulėnaitė L. Pagrindiniai raidos sutrikimo gydymo ir reabilitacijos aspektai. //Viltis, 2005, Nr. 2. p. 18.
6. Muchina V. Vaiko psichologija. Kaunas, Šviesa, 1988.
7. Pūras D. Negalės žmonės sugrįžta į visuomenę. Antrasis papildytas leidimas. 1997, p. 29.
8. Socialinių darbuotojų kvalifikacinių reikalavimų ir atestavimo tvarkos patvirtinimas. Patvirtinta Švietimo ir mokslo ministro 1998 m. Sausio 29 d. Įsakymu Nr.31// Valstybės žinios, 1998, Nr. 15-364.
9. Sveikatos priežiūros įstaigų socialinių darbuotojų veiklos sveikatos priežiūros įstaigose nuostatai. 1999 m. spalio 6d. Nr.432/77.
10. Vaikų raidos sutrikimai. Mokomoji knyga. Kaunas, 2003.
11. Vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos paslaugų organizavimo principai, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gruodžio 14 d. Nr. 728 1 priedas.

Vilniaus pedagoginio universiteto
Socialinės komunikacijos instituto
Socialinio darbo specialybės
II kurso magistrantė Rima Slavinskienė