Straipsniai

SOCIALINĖ PAGALBA ŠEIMAI, GLOBOJANČIAI VAIKĄ

Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį vaiką globojančioje šeimoje socialinės pagalbos sistemoje įvyko daug pokyčių. Vykstant įvairiems socialiniams ir ekonominiams procesams, pagalba vaikui netekusiam tėvų globos įgyja vis didesnę svarbą šalies gyvenime. Daugelis pasaulio valstybių siekia įtvirtinti ir užtikrinti vaiko gerovės valstybėje modelius ir siekia įgyvendinti vaiko gerovės politikos šalyse principus. Vaiko gerovės politikos įgyvendinimas suteikia vaikui pasirinkimo galimybes, užtikrinančias vaikui būtinas sąlygas fiziologiniam vystimuisi, atliepiančias vaiko fiziologinius, saugumo poreikius.
Galime teigti, kad socialinė pagalba padeda vaikui, šeimai, užkirsti kelią didesnių socialinių problemų atsiradimui, taip yra stiprinama visa visuomenės gerovė. Dėl didėjančios bedarbystės, šalies ekonomikos atotrūkio, besikeičiančių visuomenės vertybių, didėja šeimų skaičius auginančių vaikus, kurios verčiasi sunkiai, socialiai yra silpnos ir pačios nebesugeba įveikti sunkumų, todėl didėja socialinės rizikos šeimų skaičius kuriose auga vaikai. Socialinėje pagalbos vaikus globojančioms šeimoms sprendimų ieškoma atsižvelgiant į socialines struktūras, kuriose dirba socialiniai darbuotojai ir kiti profesionalai, kurie gali vaikui, šeimai, suteikti profesionalią socialinę pagalbą.
Vaikui netekusiam tėvų globos, valstybė skiria ypatingą dėmesį, siekiama vaiką ir toliau auginti, ugdyti šeimoje. Vaiko netekusio tėvų priežiūros, globa kitoje nebiologinėje šeimoje, vienas iš prioritetinės vaiko globos modelių Lietuvoje. Visuomenė įvairiais informaciniais būdais motyvuojama, skatinama, padėti vaikams, kurių šeimos dėl tam tikrų priežasčių nesugeba prižiūrėti ir auginti savo vaikų, suteikiant vaikams globą šeimoje ar įsivaikinant vaiką savo šeimoje. Kol kas Lietuvoje vaikų skaičius, kuriems nustatyta globa, augančių stacionariuose vaikų globos namuose viršija vaikų skaičių, kurie auga globėjų šeimose. Nors rodosi visuomenė linkusi padėti vaikui netekusiam tėvų globos, rengiamos įvairios akcijos, kurių metu surenkamos pakankamai didelės lėšos skirtos pagalbai vaikams netekusiems tėvų globos. Bet vis dėl to žmonės dėl įvairių priežasčių prisibijo įsivaikinti ar globoti svetimą vaiką, tai dažniau nutinka kai vaikui likusiam našlaičiu, vaiką ima globoti giminaičiai; seneliai, seserys, broliai, tetos, dėdės, jie prisiima atsakomybę už savo giminės vaikų ateitį.
Vaiko netekusio tėvų globos socialinę pagalbą, paslaugas administruoja savivaldybė. Į savivaldybių funkcijas įeina socialinių paslaugų įstaigų, šeimynų steigimas, išlaikymas, bendradarbiavimas su visuomenės organizacijomis. Savivaldybės vadovaujasi Socialinių paslaugų įstatymu, socialinės paslaugos vaikui netekusiam tėvų globos teikiamos visų savivaldybių teritorijose.
Savivaldybės funkcijos socialinės pagalbos sistemoje vaikui netekusiam tėvų globos yra šios:
1. Organizuoja vaiko (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymą;
2. Pagal nustatytą vaiko (šeimos) socialinių paslaugų poreikį skiria socialines paslaugas asmeniui (šeimai);
3. Parenka, šeimas galinčias globoti ir prižiūrėti vaiką, vertina jų finansines, asmenines ir kitas galimybes.
Apibendrinant galima daryti išvadą, kad kiekviena Savivaldybė atsako už socialinių paslaugų teikimo savo teritorijos vaikams netekusiems tėvų globos, įsteigtos globos užtikrinimą, organizavimą, koordinavimą. socialinės pagalbos paslaugų teikimą, priežiūros kokybę, vaikui netekusiam tėvų globos.
Socialinės institucijos socialinių paslaugų, pagalbos srityje atlieka šias pagrindines funkcijas:
1. Socialinės kontrolė, kada socialinė pagalba, paslaugos padeda socialiai atskirtiems vaikams, taipogi užtikrina visos visuomenės saugumą.
2. Pokyčių skatinimo, kai socialinė pagalba, paslauga padeda stiprinti asmens gebėjimus spręsti iškylančias problemas, sudaro galimybes patiems integruotis į visuomenę.
3. Pagalbos teikimo, kuomet socialinė pagalba padeda asmeniu tenkinti svarbiausius poreikius
Svarbu paminėti, kad socialinės pagalbos, paslaugų teikimo procesas skiriasi nuo ekonominių procesų. Skiriasi todėl, kad socialinės pagalbos, paslaugų teikimas prasideda nuo pagalbos poreikio įvertinimo. Vėliau į tolesnį pagalbos procesą įtraukiamas pats asmuo, paslaugų teikimo procese panaudojami visi galimi vidiniai ir išoriniai ištekliai [5]. Kaip matyti iš pateiktų duomenų socialinė pagalba šeimoms auginančioms vaikus yra svarbi, dirbant profesionaliems darbuotojams šeimos turi galimybę socializuotis visuomenėje, mažinant šeimos socialines problemas. Reikia pripažinti, kad valstybė vis daugiau dėmesio skiria socialinės pagalbos, socialinės gerovės šeimoms auginančioms ir globojančioms vaikus politikos kūrimui. Valstybė siekia politinių susitarimų dėl vaiko gerovę lemiančių principų ir vertybių. Socialinės pagalbos srityje numatomi vaiko aprūpinimo, vaiko apsaugos strateginės gairės. Be to Vaiko gerovės politikos koncepcijoje išskiriamos ir problemos susijusios su socialine pagalba šeimoms auginančioms vaikus.
Vaiko globos tema viena iš populiarių temų Lietuvos žiniasklaidoje. Vaikų globos problemos žiniasklaidoje tapo aktualios prasidėjus nepriklausomybės laikotarpiui Lietuvoje. Buvo atkreipiamas visuomenės dėmesys į institucijoje gyvenančių vaikų problemas ir ieškoma alternatyvų joms spręsti. Iki 2001m. vaiko netekusio tėvų globos socialinė pagalba ir parama taipogi buvo analizuojama mažai, daugiau buvo moralizuojama negu ieškoma kitokių vaiko globos sprendimo būdų [4].
Keičiantis visuomenės vertybėms, ekonomikai, keičiasi ir požiūris į vaiko globą.. Tobulinama įstatyminė vaiko teisių apsaugos ir pagalbos bazė, siekiama užtikrinti vaiko gerovė šeimoje, tam tikslui su šeima dirbti rengiami socialiniai darbuotojai, kurie nuolatos kelia savo kvalifikaciją, tobulina žinias, kurias pritiko praktikoje teikdami šeimai globojančiai vaiką socialinę pagalbą.
Kadangi kaip jau žinome, šeima yra pati mažiausia visuomenės struktūros dalis, todėl jai pagalbą turi teikti didesnės visuomenės struktūros pagalbos dalys, institucijos. Šeima, kaip ir individas negali funkcionuoti viena be kitų asmenų pagalbos ar kitokių ryšių. Tai ypač aktualu šeimai kuri ima globoti vaiką, nes teikdama pagalbą vaikui šeima susiduria su įvairialypėmis problemomis kurioms spręsti kartais nepakanka pačios šeimos kompetencijos. Galima teigti, kad šeima globodama vaiką jau yra kaip pagalbą teikianti aplinka. Vienas iš pagrindinių globojančios šeimos funkcijų aprūpinti vaiką saugos sistema, t. y. priklausomybės ryšių tinklu, kuriame globojamas vaikas galėtų augti, ugdytis. Rutteris M. (1975) apibudino pagrindinius tėvų vaidmenis ir atsakomybę; tokius pat vaidmenis, atsakomybę turi ir ir kiti vaikus prižiūrintys asmenys - šiuo atveju globėjai [3]. Šeimos pagalbos sistemos teikimas, vaikui augančiam globėjo šeimoje apima šią šeimos pagalbos sistemą; teigiamų ryšių ir nuostatų teikimas; saugos teikimas; vaidmens modelių teikimas; vaiko bendruomenėje ir kultūroje galiojančios gyvenimo patirties teikimas; disciplinos ir aiškaus komunikacijos tinklo teikimas [1, 82p.] Kaip teigia C. Sutton, teikiant vaikui pagrindines saugumo reikmes, rūpinantis, teikiant meilę ir paramą, patikimų vaidmenų modulių, aiškių elgesio orientyrų, pozityviai bendraujant, suaugusieji vaikui yra elgesio modeliai, nustato nuoseklias elgesio ribas. Teikiant vaikui tokią pagalbą šeimoje, globojamas vaikas sugebės išsiugdyti savimonės ir savigarbos jausmą, taipogi tokiu būdu šeima, globėjai skatina vaiko nepriklausomumą, gebėjimas daryti sprendimus.
Socialinės pagalbos vaiką globojančioje šeimoje sistemos analizė reikalauja, teikiant pagalbą šeima globojančiai vaiką, diegti vaikui šiuos principus; meilės ir pagarbos saitų šeimoje ugdymas; socialinių ir moralinių tvirtų reikalavimų (nustatant elgesio ribas) kėlimas; mokant vaiką kasdienių įgūdžių; rinkantis pozityvius orientyrus; mokyti laikytis šeimoje tvarkos; pagrindžiant nurodymus vengti per daug argumentų; ugdyti vaiko atsakomybę.
Akivaizdu, jog kad socialinės pagalbos sistema vaiką globojančioje šeimoje yra daugialypė, sudėtinga sistema. Ši paramos teikimo sistema tarpusavyje sąveikauja, t. y. valstybė teikia socialinę paramą šeimai globojančiai vaiką ir pati šeimą, kuri globodama vaiką teikią jam socialinę paramą ir apsaugą, siekia bendro tikslo.
Nors kartais atrodo, kad dabartinės valdžios tendencija bendrus didelius žmonių grupių interesus perimti į savo valdžią. Šis požiūris žlugdo visuomeniškumo dvasią, norą padėti kitam, būti altruistiškam. Vis daugiau žmonių praeityje skyrusių daug pastangų pagalbos teikimui kitiems asmenims, nusigręžia nuo šios sunkios ir atsakingos veiklos. Kitaip sakant, „perdėtas valdžios globėjiškumas" apsunkino vešiesiems interesams, neišskiriant ir vaiko netekusio tėvų globos pagalbos organizavimą ir paramą, skirtų organizacijų plėtrą. Asmeniui norinčiam įkurti savo kokią nors organizaciją, kuri atliktų paramos ar labdaros teikimo funkcijas, tenka susidurti su dideliu išūkiu. Visų pirma asmuo kurdamas tokią organizaciją turi įrodyti valdžios organams apie organizacijos būtinumą visuomenei, o tai ne visuomet pavyksta, nes tokios privačios pastangos gali būti priimamos ten kur asmuo kreipiasi „ kišimasis" ne į savo reikalus. Todėl daugelis gerų idėjų siekiant teikti paramą kitam individui, taip ir lieka neįgyvendintos.
Demokratiškos šalys turi patirtį, jog vien vyriausybė nepajėgi išspręsti visų žmonių socialinių problemų, todėl Vakarų šalyse socialinę veiklą plačiai vykdo NVO [2].
Vaikų socialinių problemų sprendimas, prevencinių programų, strategijų kūrimas Lietuvoje vis dar lieka prioritetu. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose veikia daug nevyriausybinės veiklos organizacijų ( toliau NVO), kurios teikia paramą, socialines paslaugas vaikams netekusiems tėvų globos. NVO vaikų globos institucijų tinklas yra įkūręs šias vaikų globos institucijas; vaikų globos namai; šeimynos; vaikų globos centrai, vaikų dienos centrai, vaikų užimtumo centrai, vaikų prieglaudos, vaikų klubai, visuomeninių organizacijų, asociacijų, sąjungų, bendrijų, labdaros/paramos fondų, organizacijų vykdomos paslaugos vaikams programos. Įdomu tai, kad savanoriškos labdaros organizacijos yra profesionalaus socialinio darbo pradininkės. Šios organizacijos yra kilusios iš krikščionybės ir filosofinio tikėjimo sistemų, veikia įvairiose socialinės gerovės sistemose[6].
Grįžtant prie NVO veiklos reikalinga atkreipti dėmesį į savanorišką darbą teikiant pagalbą kitam asmeniui, šeimai. Dažniausiai į savanorišką darbą įsitraukia asmenys turintys įvairią gyvenimo patirtį, arba visai jauni žmonės, studentai kurie nori įgyti tam tikrą darbo praktiką ir patiri teikiant pagalbą kitiems. Savanoriais tampa vidutinio amžiaus žmonės, dažniau moterys, kurie turi daugiau laisvo laiko ir gali savo patirtimi ir įgūdžiais pasidalinti su kitais žmonėmis. Deja savanoriškas darbas Lietuvoje nėra labai paplitęs ir įprastas reiškinys, ypač vaiką globojančios šeimos pagalbos srityje apie savanorių darbą tyrimų neaptikta.
Pabadykime pamastyti kokia įtaką daro bendruomenė teikiant pagalbą šeimai globojančiai vaiką. Iškiltų klausimas kaip siejasi vaiką globojanti šeima ir bendruomenė? Į tai būtų parastas ir aiškus atsakymas; vaiką ir jo šeimą kuri jį globoja supa žmonių aplinka - bendruomenė, tai gali būti oficialiai įteisinta žmonių siekiančių bendro tikslo organizacija, tai gali būti kaimynai ar kiti asmenys. Bendruomenė yra, kaip savanoriškos veiklos pamatas. Taigi siekiant užtikrinti socialinę pagalbą šeimai globojančiai vaiką, reikalingas ne tik globojančios šeimos tvirtas socialinis, ekonominis, moralinis pagrindas, bet ir visų socialinių institucijų, visuomenės, bendruomenės, šeimos bendradarbiavimas.

Vilniaus pedagoginio universiteto
Socialinės komunikacijos instituto
Socialinio darbo magistratūros
II kurso studentė,
Laima Bubinienė

2010 vasario mėn.

Literatūra:
1. Carlote Sutton. Socialinis darbas, bendruomeninės veikla ir psichologija. VU Specialiosios psichologijos laboratorija. Vilnius, 1999. ISBN 9986-9357-0-9
2. Leliugienė I. Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas: Technologija, 1997.ISBN-9955-09-468-0
3. Rutter M. (1975) Helping Troubled Children. Harmondsworth. Penguin.
4. Snieškienė D.Straipsnis; Vaikus globojančios šeimos samprata. Filosofija, sociologija. 2001. Nr 3.
5. Socialinio darbo administravimas. Vietos savivalda ir socialinis darbas. Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba. Vilnius 2006.
6. Žalmienė L. Socialinės paslaugos. Mokomoji knyga. VU Specialiosios psichologijos laboratorija. Vilnius, 2003. ISBN 9986-19-530-6